„SolidSmack“ skaitytojai jau supranta, koks jaudulys paverčiant idėją modeliu, vizualizacija, prototipu ar galutiniu produktu. Projektavimo ciklas yra kažkas įtraukiančio: eskizas, konstravimas, bandymas, koregavimas, kartojimas. Grubi koncepcija tampa forma. Forma tampa modeliu. Modelis tampa tuo, ką galite pasukti, apžiūrėti, patobulinti ir galbūt vieną dieną laikyti rankoje.
Tas pats ciklas dabar peržengia gaminių dizaino ribas.
Generatyvusis dirbtinis intelektas (DI) prototipų kūrimo mąstyseną perkelia į vizualines pramogas, asmeninį kūrybiškumą, internetinę tapatybę ir net suaugusiesiems skirtą skaitmeninę fantaziją. Vartotojai nebe tik naršo po gatavus vaizdus ar laukia, kol kažkas kitas sukurs būtent tai, ką jie turi omenyje. Jie skatina, testuoja, tobulina, lygina ir kartoja. Kitaip tariant, jie kuria patirtis.
Įdomu tai, kad tai pažįstama kiekvienam, dirbusiam su CAD, vizualizavimo programine įranga, 3D spausdinimu ar pramoniniu dizainu. Retai kada galutinį rezultatą pavyksta pasiekti iš pirmo karto. Pradedama nuo versijos. Tada keičiamos proporcijos, pakoreguojama medžiaga, išbandomas naujas kampas, modifikuojamas apšvietimas arba permąstoma visa koncepcija. Dirbtinio intelekto vaizdų kūrimo įrankiai veikia panašiai, išskyrus tai, kad prototipas ne visada yra kėdė, įtaisas, sportbačiai ar mechaninė dalis. Kartais tai būna personažas, fantastinė scena, skaitmeninis avataras, nuotaikų lenta ar asmeninė vizualinė idėja.
Štai kodėl dirbtinio intelekto vaizdų generavimas labiau primena naują kūrybinį darbo stalą, o ne tradicinį „turinio vartojimą“.
Metų metus dauguma internetinių vaizdų buvo pasyvūs. Vartotojas ieškojo, slinko, išsaugojo, bendrino ir judėjo toliau. Vaizdas jau egzistavo prieš vartotojui atvykstant. Dirbtinis intelektas pakeičia šį ryšį. Raginimo langas neklausia: „Ką norite rasti?“. Jis klausia: „Ką norite sukurti?“. Šis nedidelis pokytis paverčia žiūrovą aktyviu dalyviu.
Produktų dizaine greitis yra svarbus, nes greitesnė iteracija reiškia daugiau eksperimentų. Tas pats pasakytina ir čia. Kūrėjas gali išbandyti dešimt vizualinių krypčių iki pietų. Žaidimų dizaineris gali tyrinėti personažų koncepcijas neužsisakydamas kiekvieno eskizo. Turinio kūrėjas gali sukurti miniatiūras, reklamjuostes ar stilizuotus portretus per kelias minutes. Maža komanda gali sukurti nuotaikų lentas, kurioms anksčiau reikėjo daug didesnio gamybos biudžeto.
Tačiau gilesnis pokytis yra ne tik greitis. Tai kontrolė.
Dirbtinio intelekto vaizdų įrankiai leidžia vartotojams tyrinėti vizualinį identitetą akimirksniu. Jie gali koreguoti amžių, stilių, apšvietimą, aplinką, kūno kalbą, madą, tekstūrą, realizmą, nuotaiką ir kompoziciją. Kai kurie rezultatai yra nušlifuoti. Kai kurie – keisti. Kai kurie visiškai neatspindi esmės. Tačiau tai yra proceso dalis. Kiekvienas rezultatas tampa grįžtamuoju ryšiu.
Būtent taip ir veikia prototipų kūrimas. Blogas rezultatas ne visada reiškia nesėkmę. Kartais jis pasako, ko nenorite. Kartais jis atskleidžia netikėtą kryptį. Kartais nelaimingas atsitikimas yra geriau nei planas.
Šis eksperimentinis pobūdis taip pat yra priežastis, kodėl dirbtinio intelekto vaizdų generavimas išplito pramogų ir suaugusiųjų medijos srityse. Netgi suaugusiesiems skirtos paieškos tendencijos, tokios kaip dirbtinio intelekto generuojami „pussy“, rodo platesnį pokytį: dirbtinio intelekto vaizdų įrankiai vizualinį kūrimą perkelia iš pasyvaus vartojimo į raginimais pagrįstą eksperimentavimą, kur vartotojas tampa iš dalies dizaineriu, iš dalies meno vadovu ir iš dalies produkto testuotoju.
Ši frazė gali būti skirta suaugusiems, tačiau pagrindinė elgsena neapsiriboja vien tik suaugusiesiems skirtu turiniu. Toks pats elgesys pastebimas ir žaidimų modifikacijose, avatarų kūrimo priemonėse, personažų kūrėjuose, skaitmeninėje madoje, konceptiniame mene ir virtualiuose nuomonės formuotojų darbuose. Žmonės nori įrankių, leidžiančių jiems pritaikyti fantaziją. Jie nori vaizdų, pritaikytų jų skoniui, o ne vien to, kas jau yra bibliotekoje.
Čia pradeda persidengti dizaino ir pramogų pasauliai. Produktų dizaineris gali sukurti fizinio objekto prototipą. Žaidimų menininkas gali sukurti personažo prototipą. Dirbtinio intelekto vaizdinių įrankių naudotojas gali sukurti savo paties versijos, išgalvotos asmenybės ar fantastinės koncepcijos prototipą. Skirtingi rezultatai, panašus darbo procesas.
Pradėk nuo idėjos. Sukurk versiją. Išnagrinėk rezultatą. Patikslink užduotį. Bandyk dar kartą.
Žinoma, yra didelis skirtumas tarp žaismingo eksperimentavimo ir atsakingo platformos dizaino. Kuo labiau asmeniški tampa dirbtinio intelekto vaizdai, tuo svarbesnis tampa privatumas, sutikimas ir saugumas. Tai ypač pasakytina apie atvejus, kai įrankiai susiję su realistiniais kūnais, suaugusiųjų temomis ar tapatybe pagrįstu turiniu. Jokia rimta kūrybinė platforma neturėtų šių klausimų laikyti antraeiliu dalyku.
Lygiai taip pat, kaip inžinerinei programinei įrangai reikia apribojimų, suaugusiųjų dirbtinio intelekto įrankiams reikia ribų. CAD modelis turi tolerancijas, medžiagų ribas, įtempių taškus ir gamybos realijas. Dirbtinio intelekto vizualinėms platformoms reikia savo apribojimų versijos: amžiaus apribojimų, sutikimo taisyklių, duomenų skaidrumo, apsaugos nuo netinkamo naudojimo ir aiškios naudotojų kontrolės.
Be jų „suasmeninimas“ gali greitai tapti problema.
Vis dėlto būtų klaidinga atmesti dirbtinio intelekto vaizdų kūrimo įrankius kaip triukus ar mažai pastangų reikalaujančias turinio kūrimo mašinas. Kaip ir bet kurio įrankio, jų vertė priklauso nuo naudotojo ketinimų. 3D spausdintuvas gali pagaminti pigų plastikinį žaislą arba gyvenimą keičiantį medicininį komponentą. Kamera gali užfiksuoti meną ar triukšmą. Raginimais pagrįstas vaizdų generatorius gali sukurti vienkartinį turinį, tačiau jis taip pat gali padėti žmonėms tyrinėti idėjas, kurių anksčiau jie negalėjo lengvai įsivaizduoti.
Geriausius rezultatus paprastai pasiekia tie vartotojai, kurie į įrankį žiūri pakankamai rimtai, kad galėtų jį valdyti, bet kartu ir pakankamai žaismingai, kad galėtų eksperimentuoti. Jie nesitiki magijos iš vienos užuominos. Jie kartoja savo darbą. Jie pastebi, kas veikia. Jie lavina skonį. Jie išmoksta, kaip žodžiai veikia apšvietimą, stilių, pozą, medžiagą ir atmosferą. Jie tampa vaizdo režisieriais, o ne pasyviais jo vartotojais.
Štai čia dirbtinio intelekto vaizdų generavimas pradeda panašėti į tikrąją dizaino praktiką.
Geras dizainas niekada nebuvo vien programinės įrangos įgūdžiai. Svarbiausia – matyti. Matyti, kas atrodo subalansuota. Matyti, kas atrodo pigiai. Matyti, ką reikia pašalinti. Matyti, kada pirmoji idėja nėra pati geriausia. Dirbtinis intelektas nepašalina šio vertinimo. Jis padaro vertinimą svarbesnį, nes mašina gali generuoti begalę variantų, bet negali nuspręsti, kuris iš jų iš tikrųjų svarbus.
Tai gali tapti kita kūrybine atskirtimi. Ne tarp žmonių, kurie naudoja dirbtinį intelektą, ir žmonių, kurie jo nenaudoja, bet tarp žmonių, kurie jį naudoja atsitiktinai, ir žmonių, kurie žino, kaip jį valdyti. Ateitis neapdovanos žmogaus, kuris tiesiog sugeneruos daugiausiai vaizdų. Ji apdovanos žmogų, kuris supras, kodėl vienas vaizdas yra stipresnis už kitą.
„SolidSmack“ mėgėjams tai turėtų skambėti pažįstamai. Įrankiai keičiasi, bet kūrybinis ciklas išlieka tas pats. Dizaineriai nuo popieriaus perėjo prie CAD. Gamintojai nuo rankinių įrankių perėjo prie CNC ir 3D spausdintuvų. Vizualinių elementų kūrėjai dabar pereina nuo statinio redagavimo prie generatyviosios iteracijos. Kiekvienas pamainos pokytis iš pradžių kelia nerimą, o vėliau tampa darbo eigos dalimi.
Dirbtinio intelekto vaizdų kūrimo įrankiai nepakeičia dizaino mąstymo. Jie plečiasi ten, kur galima taikyti dizaino mąstymą.
Naujos kartos vizualinės pramogos gali atrodyti labiau kaip dirbtuvės nei galerija. Vartotojai ne tik peržiūrės galutinius vaizdus. Jie juos kurs. Jie išsaugos versijas, remiksuos stilius, testuos personažų koncepcijas, suasmenins fantazijos scenas ir skaitmeninius vaizdus traktuos kaip prototipus, o ne galutinius produktus.
Tikroji istorija tokia. Generatyvusis dirbtinis intelektas ne tik pagreitina vaizdų kūrimą. Jis keičia vartotojo vaidmenį. Vartotojas tampa eskizų braižymu, testuotoju, recenzentu ir galutiniu vertintoju. Jie ne tik vartoja vaizdinį pasaulį. Jie padeda jį formuoti.
Ir kai žmonės pripras prie tokio kontrolės lygio, bus sunku grįžti.
