Paklausus daugumos žmonių apie operatoriaus kabiną, jie apibūdins ją kaip likusią erdvę, šiek tiek vidinės erdvės, pritvirtintos prie rimto įrenginio. Realybė yra kita. Kabina dabar yra pagrindinė mašinos sąsaja, ir ji yra perprojektuojama su ta pačia disciplina, kurią produktų komanda taikytų kabinai ar chirurginiam pultui.
Šis pokytis įvyko ne dėl to, kad operatoriai pakankamai garsiai skundėsi. Taip atsitiko todėl, kad senasis požiūris, kai kabina buvo traktuojama kaip konteineris, nustojo būti taikomas, kai matomumas, vibracija ir kognityvinė apkrova tapo išmatuojamais veiksniais.
Žmogiškųjų veiksnių inžinerija užpildo šią spragą, o tai, kaip ji ginčijasi su tradiciniu kabinų projektavimu, rodo, kuria kryptimi juda ši disciplina.
„Machine-First Design“ sukūrė kabiną, kurią paveldėjome
Didžiąją dvidešimtojo amžiaus dalį pirmiausia buvo projektuojami stiebas, atsvaras, hidraulika ir pavarų sistema. Operatorius gavo tai, kas liko. Sėdynės aukštį ribojo akumuliatoriaus dėžė. Matomumo linijas ribojo stiebo kanalai. Pedalų atstumą ribojo transmisijos tunelis. Operatorius prisitaikydavo, nes operatoriai paprastai prisitaiko.
Toks požiūris sukuria nuspėjamas mašinas ir nenuspėjamus žmones. Jis taip pat sukelia traumas, kurios iš pirmos dienos neatrodo kaip traumos. Jos pasireiškia kaip sustingęs kaklas, skaudama juosmens dalis, neatitikęs padėklo krašto ir vos neįvykęs įvykis, apie kurį operatorius niekada nepraneša. Sąnaudos atsiranda vėliau, darbuotojų sąskaitų sąskaitoje ir apyvartos stulpelyje.
Operatoriaus poreikius atitinkantis dizainas prasideda nuo kūno ir veikia išorėje
Žmogiškųjų veiksnių inžinerija apverčia seką. Pirmiausia nurodomas operatoriaus pasiekiamumas, matymo linijos, laikysena ir kognityvinis pralaidumas, o mašinos konstrukcija derinama atsižvelgiant į šiuos apribojimus. Tai sudėtingesnė inžinerinė problema, nes stiebas vis tiek turi kelti, o atsvaras vis tiek turi atremti svorį.
Tačiau ji gamina kabiną, kuri tinka tiek penktojo procentilio, tiek devyniasdešimt penktojo procentilio operatoriui, nė vienam iš jų netrukdant sėdynei. Visų statybų įrangos gamintojų kabinos tampa didesnės, įėjimai platesni, o valdikliai perkeliami aplink sėdintį operatorių, o ne aplink rėmą. Prekybos atstovų pranešimai apie šiuos kabinų pakeitimus skamba kaip lėtas pripažinimas, kad ankstesnės kartos mašinos buvo suprojektuotos atsižvelgiant į netinkamą svorio centrą.
Vibracija yra ta vieta, kur abu požiūriai labiausiai skiriasi
Viso kūno vibracija yra aiškiausias atvejo tyrimas, nes tradicinis atsakymas buvo storesnis putplastis, o žmogiškojo faktoriaus atsakymas – visai kas kita. Putplastis slopina siaurą diapazoną. Pneumatinės pakabos sėdynės, izoliuoti kabinos laikikliai ir suderinti amortizatoriai veikia visais dažniais, kurie pasiekia operatoriaus stuburą per visą pamainą.
Sveikatos tyrimų atvejis yra gerai dokumentuotas. NIOSH vadove apie viso kūno vibraciją mobiliojoje įrangoje nurodomas ryšys su apatinės nugaros dalies skausmu ir inžineriniais bei elgesio valdymo elementais, kurie lemia šį reiškinį. Kabinų projektuotojams svarbiausia išvada yra ta, kad vibracija yra specifikacija, o ne šalutinis poveikis. Ją matuojate, nustatote tikslinę grupę ir patikrinate sumontavus sėdynę.
Valdikliai ir ekranai rodo įtampą miniatiūroje
Senojoje kabinoje valdymo skydelis buvo laikomas dalių sąrašu. Kiekviena funkcija turėjo jungiklį, o jungikliai buvo visur, kur galėjo pasiekti laidų pynė. Operatoriaus prioritetu laikomoje kabinoje skydelis buvo traktuojamas kaip informacijos architektūros problema.
Dažnai naudojami valdikliai yra pagrindinės pasiekiamumo zonoje. Saugai svarbūs valdikliai yra unikalios formos, todėl juos galima rasti pirštinę mūvint ranka nežiūrint. Ekranuose rodomi du ar trys kintamieji, kurių operatoriui reikia šiuo metu, o ne dvidešimt, kuriuos gali rodyti valdymo blokas (ECU).
- Grupavimas pagal užduotis. Kartu naudojami valdikliai yra patalpinami kartu, net jei jie priklauso skirtingiems elektros posistemiams.
- Sluoksniuota informacija. Pagrindiniai ekranai rodo būseną ir pavojus. Antriniai ekranai rodo diagnostiką, kurią operatorius parodo tik pagal poreikį.
- Skirtingas grįžtamasis ryšys. Fiksatoriai, lytėjimo briaunos ir garsiniai tonai leidžia operatoriui patvirtinti įvestį neatitraukiant žvilgsnio nuo krovinio.
Mokymai – tai vieta, kur turi susidurti kabinos dizainas ir operatoriaus įgūdžiai
Geresnė kabina neapmoko operatoriaus. Ji sumažina gerų sprendimų kainą ir padidina blogų, tačiau operatorius vis tiek turi žinoti, kaip atrodo geras sprendimas. Čia kabinos projektavimas ir operatoriaus parengimas nebėra atskiri pokalbiai.
Programos, išduodančios šakinių krautuvų sertifikatus, turi neatsilikti nuo to, ką šiuolaikinės kabinos pateikia vairuotojui – nuo artumo įspėjimų iki kamerų vaizdų ir apkrovos jutimo ekranų, kurių nebuvo prieš kartą.
Ir atvirkščiai, galioja ir tai. Dizaineriai, kurie niekada nestebi apmokyto operatoriaus darbo, galiausiai sukuria funkcijas, kurios išsprendžia išgalvotas problemas. Geriausios kabinų komandos dalyvauja mokymuose, stebi naujų operatorių daromas klaidas su tikra įranga ir šias klaidas traktuoja kaip dizaino grįžtamąjį ryšį, o ne kaip naudotojo klaidą.
